Apie knygą T. Westover „Apšviestoji”
Sakyčiau Nauji Metai – nauji iššūkiai. Arba baigiantis metams – senų darbų pabaigtuvės… Nei vienas, nei kitas kaip ir netinka, nes šią knygą skaičiau nei daug, nei mažai… porą metų. Ir šiandien ją baigiau skaityti. Jei trumpai – tai labai psichologiškai „sunki” knyga. Du trečdalius knygos buvo labai sunku skaityti dėl labai smulkmeniškai aprašomų savo ar savo brolių, tėvų sužalojimų. Nors ir esu medikė, bet man buvo be galo sunku skaityti visus traumų aprašymus, juntamus išgyvenimus autorės ar tų nukentėjusiųjų. Prisipažinsiu, kad kai kuriuos net praleisdavau ar tiesiog akimis prabėgdavau, nes buvo per sunku skaityti. Gal kad mano vaizduotė laki… Ir tas autorės noras kuo tiksliau perteikti įvykius, baimė suklysti. Ji tarsi rašo dienoraštį, bet tuo pačiu tarsi rašo mokslinį darbą, kuris reikalauja tikslumo bei teisingų faktų pateikimo. Antroji knygos dalis buvo sunkiai skaitoma dėl perteikiamos psichologinės įtampos dėl tėvų nemeilės ir vaiko noro būti mylimai. Labai sunku emociškai skaityti ir kartu išgyvenau tą merginos norą grįžti pas tėvus, tą blaškymąsi tarp širdies ir proto. Taip jautriai reagavau į knygos turinį gal kad pati išgyvenau panašius jausmus, panašų blaškymąsi. Keletą metų savyje jaučiu tą norą padėti vaikams ( bendrai imant), nes kažkoks vidinis balsas man sako kaip jaučiasi vienas ar kitas vaikas, kaip jam sunku ar kaip jam kažkas nepatinka, bet jis nemoka, nežino ar bijo tai pasakyti. Ši knyga puikus įrodymas kaip reikalinga pagalba iš šono kenčiantiems vaikams.
Autorė Tara augo drauge su dar 7 broliais bei seserimis. Visus juos mokino mama – vietinė žolininkė bei pribuvėja. Neužmirškime, kad veiksmas vyksta viename iš Amerikos kaimukų ir nuo 1986 m ( kuomet gimė pati knygos autorė). Kai skaičiau knygą, vis galvoje sukosi mintys, kad tai tiesiog romanas, kad tai rašytojos pramanai, kad veiksmas apima devynioliktą amžių ar bent jau dvidešimto pradžią. Bet karts nuo karto sau įsignybdavau, kad grąžinti į realybę. Ir tuomet mano smegenys nesuvokė, kad „šiais laikais” dar yra taip mąstančių žmonių! Autorė tėvas nuolat vaikams kartojo, kad tuoj tuoj jau bus pasaulio pabaiga ir tam buvo suruošta slėptuvė su maisto bei vandens atsargomis, kad vaikų negalima leisti į mokyklą, nes ten viešpatauja šėtonas. Tėvas turėjo savo metalo laužyną, kuriame dirbo vienas kitą pakeisdami vaikai. Darbas ten buvo siaubingas ir apgailėtinas. Kokios buvo vaikų traumos, kol galiausiai, jis pats per neatsargumą pilnai iš kuro bako neišpylęs degalų, mėgino jį virinti ir… įvyko sprogimas, kuris apdegino, tiksliau ištirpdė jo smakrą, plaštakas. Po traumos dešinės plaštakos pirštai rietėsi į kitą pusę. Kiti pirštai buvo suriesti, suraityti. Lūpų nebebuvo. Kvėpavimo takai išdeginti. Iškart po traumos ” nebebuvo sveikos jo kūno angos <..> tad mama bijodama, kad jis nedehidratuotų, darė jam klizmas per vienintelė likusią nepažeistą kūno angą, taip vildamasi, kad pateiks kūnui vandens”. Neberašau apie brolių traumas, kai vienas taip pat užsidegė laužyne su daugybiniais nudegimais, kitas nukrito nuo pastolių ir galva skilo. Pačiai Tarai buvo koja sužalota. O jau kiek kartų ji pati kentėjo brolio Šono daužymus, smaugimus, rankų laužymus kuomet ir šalia stovėję žmonės girdėjo kaulų traškėjimus, o ji pati spiegiančiu balsu juokėsi, kad neskauda, nors beprotiškai skaudėjo…. Man visa tai nesuvokiama realiu protu! Kaip ir sunkiai suvokiama kaip vaikas nesimokinęs mokykloje, pasiekė tokias mokslo aukštumas – įgijo bakalaurą, tada studijavo Kembridžo universitete, įgijo magistro laipsnį, kol galiausiai ir daktaro laipsnį. Tuo pačiu su žiniomis, su mokslo galia akivaizdžiai atsivėrė merginos akys ir pamatė tėvo šizofreninę būseną, jo proto ligą. Gaila, kad to nesuprato jos kiti broliai ir sesuo. Gal tai patvirtina tamsumą kaimo/provincijos žmonių, ribotą jų matomumą bei suvokimą. Tai būtų galima puikiai pritaikyti ir mūsų kasdienybei… Žmonių tamsumas jį patį ir jo artimą aplinką veda toliau į tamsumas. O mokslas bei žinios duoda ne tik laisvę, bet ir šviesų rytojų bei spalvotą ateitį.
Ir vis dėl to, skaitant knygą vis norėjosi ieškoti šalia Taros einančio stipraus palaikymo. Kol ji mėgino „kapstytis” pati viena, tarsi ji klimpo į pelkę. Džiugu, kad šalia jos vienu ar kitu etapu buvo vaikinukai-draugai, brolis, kunigas, universitetų profesoriai. Ir taip kartais norėdavosi, kad tai būtų kaip romane, kad kažkuris jų stipriau ją supurtytų, kad Tara atsikvošėtų ar pasuktų tinkama linkme. Bet tai gyvenimas… Su savais vingiais ir suklupimais…