„Menininkas yra gražių daiktų kūrėjas.
Atskleisti meną, o menininką paslėpti – štai meno tikslas.
Iš tikro menas lyg veidrodis atspindi ne gyvenimą, o žiūrovą.
Jei žmogus žiūri į gyvenimą kaip menininkas, protas tampa jo širdimi.
Meninkas turėtų kurti gražius kūrinius, bet į juos nedėti nieko iš savo gyvenimo.
Genijus gyvena ilgiau už savo Grožį.”
Oscar Wilde
Tik pradėjusi skaityti knygą, buvau šokiruota. Taip, tai klasika, bet jos turinys mane lengvai sukrėtė. Veiksmas vyksta senaisiais aristokratų laikais, kuomet pagrindinis turtuolių užsiėmimas būdavo – dalyvavimas operoje, vakarieniavimas/ pietavimas su to paties luomo asmenimis ar jodinėjimas žirgais.
Pagrindinis knygos veikėjas – jaunas įstabaus grožio 17-kametis jaunuolis Dorianas Grėjus. Knyga prasideda šio vaikino jaunystės įkarštyje, o baigiasi prabėgus porai dešimčių metų. Jį augino senelis, nes tėvo nepažinojo, o motina, būdama nepakartojamo grožio, mėgavosi pasaulio malonumais. Senelis anūkui buvo labai griežtas.
Knygos siužetas prasideda nuo trijų vyrų susitikimo. Dalininko namuose apsilanko pastarojo draugas Haris kuomet vyksta tapymo procesas. Dailininkas Bezilis tapo nuostabaus grožio jaunuolį Dorianą. Haris – pagyvenęs, savo gyvenime matęs visko vyras, turintis žmoną, kuri jam neištikima. Bet dėl to jis visiškai nepergyvena, nes ir pats nuolat keičia savo partneres. Būna tokių situacijų kai jiedu susitinka pas kokį nors bendrą judviejų pažįstamą. Bezilis – taip pat vyresnio amžiaus žmogus, labai gerai įvaldęs teptukų potėpius ir visame regione garsėjantis savo piešiniais. Vis tolyn skaitydama taro eilučių supratau, kad jis jaunuoliui jaučia stiprius jausmus, daugiau nei simpatiją. Bet tuo pačiu, tik Hariui susipažinus su Dorianui, užsimezga labai tvirta draugystė su Dorianu, dėl ko pradeda pavyduliauti Bezilis. Nors Haris sukasi vien tarp moterų, bet tas jautrumas, paslaugumas jaunuoliui, pradeda kelti taip pat dviprasmiškų minčių. Dėl ko pyksta dailininkas. O Dorianas – jaunuolis maždaug 20 m amžiaus, labai pasitikintis savimi, mėgstantis pagiriamuosius žodžius nukreiptus jo išvaizdai. Tai narcistinio pobūdžio asmenybė!
Užsimezgusi draugystė su Hariu, jaunuolį dar giliau įveda į aristokratų gyvenimą, apsuptį. Jis pradeda dalyvauti vakarienių puotose pas turtingas damas, kurios jaunuoliu žavisi bei liaupsina už jo jaunystės grožį. Dailininkas nutapė jo paveikslą, kuriame labai gražiai buvo perteikta jo grožis. Šį paveikslą norėjo pirkti Haris, norėjo jį sau pasilikti Bezilis, tačiau Dorianas sugebėjo jį nusipirkti. Bet Grėjus nesidžiaugė savo paveikslu, o kaip tik, jis pavydėjo paveikslui amžinos jaunystės bei grožio. Dorianas suvokė, kad jis su amžiumi pradės senti, raukšlėtis ir kad nebebus toks gražus bei visų mylimas. Pradžioje paveikslą laikė savo kambaryje, tačiau…
Pradėjęs bendrauti su Hariumi, Dorianas pradėjo lankytis operose. Joje pažino jaunutę ir labai gražią aktorę Sibilė Vein, kurią jis sakosi, kad pamilęs iš pirmo žvilgsnio. Po pasirodymų jis eidavęs į užkulisius, kad susipažinti, o vėliau ir bendrauti su ja. Per porą savaičių mergaitė jį įsimylėjo ( Dorianą ji vadino Pasakų Princu, ko pasekoje, po jos mirties Sibilės broliui prireikė nemažai laiko, kol atrinko kas po tokiu slapyvardžiu buvo vadinamas.). Po trumpo laiko Dorianas panoro ją vesti ir pasiūlė tekėti už jo. Nors jos mama ir brolis šiam jos žingsniui laba prieštaravo, bet ji jų neklausė ir sutiko. Vieną vakarą Dorianas sukvietė Harį, Bezilį, pažiūrėti operos, kurioje ji turėjo vaidinti pagrindinį vaidmenį. Ir ji tą vakarą, net keista pačiam Grėjui, labai prastai suvaidino – jokios šypsenos, jokios emocijos ir pan. Už tai(!) Dorianas labai supyko ir nusprendė, kad jos nebemyli (!) ir jos nebeves. Draugai iš jo pasityčiojo, kokią čia prastą aktorę jis nusižiūrėjo ir nepasibaigus veiksmui išėjo. O Grėjus po pasirodymo nuėjo pas mergaitę ir jai pasakė, už tai, kad ji taip baisiai vaidino, jis jos ne tik kad nebeves, bet ir nebemyli. Ji mėgino jam aiškinti, kad ji įsimylėjusi Dorianą suprato ir pamatė kas tai yra tikroji meilė ir kad vaidindama įsimylėjusi kitą aktorių, ji gali jį įžeisti, todėl ir nusprendė nebeeikvoti savo jausmų tuščiai ir pasaugoti tik savo mylimajam. Bet tokio paaiškinimo Grėjui nepakako ir jis ją paliko. „Jis laikė ją didele menininke ir pamilo manydamas, kad ji tokia. O jinai jį apvylė. Pasirodė esanti lėkšta ir nieko neverta. Ne jis, o mergaitė kalta.” Sibilė tą patį vakarą nusižudė ( prigerdama vaistų). Kas keisčiausia ir kas mane labai šiurpino, kad Doriano toks poelgis ne tik kad nesukrėtė, bet ir jautėsi laimingas, nes anot jo, mergaitė mirė iš meilės jam – „juk tai taip romantiška”. Ir toliau per visą knygą einant, jokios jo graužaties nesijuto dėl jaunos užgesusios gyvybės. Sekančią diena po mergino žūties ( Dorianui dar apie tai nežinant) „Portretas jam padėjo suprasti, kaip neteisingai, žiauriai jis pasielgė su Sibile Vein. Dar ne vėlu ištaisyti. Sibilė dar gali tapti jo žmona.” Kas tai?… paveikslas? O gal jo paties sąžinė??? Po to knygoje jis samprotauja:” Bet vis dėlto turiu prisipažinti, kad tai kas įvyko, nejaudina manęs taip, kaip turėtų jaudinti. Man atrodo, kad tai tėra nuostabios pjesės nuostabi (!!!!?) pabaiga. Ji kupina šiurpaus graikų tragedijos grožio. Man toje tragedijoje buvo skirtas svarbus vaidmuo, tačiau aš likau nesužeistas.” Sunku skaityti šias Doriano mintis, kai gyvenimą sulygina su spektakliu, su vaidinimu. Tik skirtumas tas, kad po spektaklio atgyja visi aktoriai ir toliau gyvena bei laimingai, o gyvenime, tai jau nebepakartosi… ” Tai buvo nuostabus išgyvenimas ( kalba prisimindamas santykių jausmą su Sibile). Štai ir viskas. Kažin ar gyvenimas man dar duos ką taip nuostabaus.” Jokios emocijos, graužaties. Na gal juntamas liūdesys bei graužatis, kad nebepajus tokio meilės jausmo. O žmogaus netektis??? Vis dar Grėjus svarsto:” Vargšė Sibilė! Kaip tai buvo romantiška! Scenoje ji dažnai vaidindavo mirtį. O paskui pati Mirtis pati ją palietė iš išvedė. Ar keikė jį mirdama? Ne, ji mirė iš meilės jam, ir nuo šiol meilė jam bus šventa. Jinai išpirko, paaukodama savo gyvybę. Jis daugiau nebegalvos apie tai, ką iškentė dėl jos tą baisų vakarą teatre.” Skaitau, rašau ir viduje jaučiu gumulą – kaip taip galima nieko nejausti viduje, kaip taip galima ramiai priimti žmogaus netektį. Manau, kad jis Sibilės nemylėjo. Tai buvo tiesiog susižavėjimas arba aktorės/vaidmens įsimylėjimas… Dorianas myli tik save!
„Kiekvieną rytą jis sėdėdavo priešais savo portretą gėrėdamasis jo grožiu, ir tarpais jam atrodė, kad beveik jį įsimylėjo.<…> Sykį, valiūkiškai mėgdžiodamas Narcizą, jis pabučiavo ar bent dėjosi bučiuojąs tas nutapytas lūpas, kurios dabar taip žiauriai jam šypsojosi.” Sekančią dieną po Sibilės žūties paveiksle esančio žmogaus šypsena pakito: „O gal vietoj šypsenos jam tik pasivaideno pykčio iškreiptos lūpos?” Paveikslas jam padėjo suprasti, kaip neteisingai, žiauriai jis pasielgė su Sibile Vein. Kad paveikslas jam netrukdytų toliau ramiai gyventi, nusprendė jį uždengti ir pernešti į tamsųjį kambarį, kuriame vaikystėje vykdavo jo pamokos. Tą kambarį įrengė pats senelis, kuris savo anūko nekentė už nepakartojamą panašumą į savo mamą, jo dukrą ir mėgino jį laikyti kuo toliau nuo savęs. „Kam stebėti šlykštų savo sielos gedimą?” Su tokiomis mintimis Dorianas savo paveikslą išgabeno aukštyn į tamsųjį kambarį.
Daugelį metų Dorianas sėlindavo į šį kambarį ir su veidrodžiu rankoje stebėdavo savo atvaizdą paveiksle:”žiūrėdamas čia į bjaurų senstantį veidą drobėje, čia į gražų jauną veidą, šypsantį poliruotame veidrodyje. Kuo didesnis kontrastas būdavo, tuo didesnį malonumą jausdavo Grėjus. Jis vis labiau žavėjosi savo grožiu ir vis labiau domėjosi savo sielos puvimu. <..> tyrinėdavo jis bjaurias raukšles <..> kartais jis svarstydavo, kas baisiau – nuodėmių ar senatvės pėdsakai.<..> Jis šaipėsi iš sukiužusio kūno, suglebusių rankų ir kojų.” Šią pastraipą skaitydama net du kartus ją perskaičiau… pasimečiau… paveikslas sensta… Tik paskui supratau, kad Dorianui stebint paveikslą įvyksta personifikacija, kai jis įsikūnija į savo paties portretą, o veidrodyje stebimą atvaizdą palaiko paveikslu.
Gyvenimo eigoje Grėjus studijavo kvepalus, jų gamybos paslaptis. Paskui pasinėrė vien į muziką ir ruošdavo koncertus. Vėliau ji ėmė domėtis brangakmeniais. „Jis mėgo raudoną saulės akmens auksą ir perlinį mėnulio akmens baltumą, vaivorykščių atspindžius baltam kaip pienas opale.” Paskui Dorianas susidomėjo siuvinėtais daiktais ir gobelenais. Ypatingą potraukį jis jautė taip pat bažnytiniams drabužiams, kaip ir viskam, kas susiję su bažnyčios apeigomis.
Po kelerių metų Dorianas nebepajėgė atsiskirti ilgesniam laikui nuo paveikslo, tapusio jo gyvenimo svarbia dalimi, be to, jis bijojo, kad jam išvykus kas nors neįsibrautų į kambarį, nepaisant tų skersinių, kuriais buvo įsakęs apkalti duris. Kartais jis netikėtai palikdavo puotos svečius ir skubėdavo namo į Londoną, pažiūrėti, ar kas nepasikėsino į duris, ar tebėra paveikslas. „O jei jį kas pavogtų? Vien nuo tos minties Dorianui iš siaubo stingdavo kraujas. Tada pasaulis sužinotų jo paslaptį. ” Automatiškai kyla klausimas – kokią gi paslaptį slepia paveikslas?
Vieną vakarą – lapkričio 9d ( Doriano 38 gimtadienio išvakarėse) jis grįžo iš eilinės puotos ir sutiko tarpduryje beišeinantį iš jo namų Bezilį. Prieš išvykdamas 9 mėn į Prancūziją, dailininkas panoro susitikti su Dorianu ir su juo rimtai pakalbėti. Pakalbėti apie tai, ką negražaus kalba žmonės. O jų lūpos byloja apie negražų ir negarbingą Grėjaus elgesį su mergaitėmis, kad jo draugystė pražūtinga jauniems vyrams( vienas nusižudė, kitas susiteršęs vardą, išvyko, kad kažkas jį yra užmatę išeinant iš skurdžių kvartalo… Bezilis gerbdamas ir mylėdamas Dorianą daug susakė nemalonių dalykų, ką kalba apie jį visuomenė, kaip dailininkas tuom netiki, kaip Dorianui reikia mesti draugystę su Hariu ir pan. Visa tai labai nepatiko jaunajam vyrui. IR jis… pasiūlė Beziliui pažvelgti į jo sielą… Paimė tamsiojo kambario raktus ir nusivedė dailininką parodyti sielos jo paties tapytame paveiksle.
Bezilis pažvelgęs į kadaise dievintą paveikslą, sušuko:”Viešpatie! Ką aš dievinau! Jis turi velnio akis!<..> jeigu tai teisybė<..> tada jūs blogesnis, negu mano tie, kurie jus šmeižia!” Šie žodžiai išprovokavo Doriano pyktį bei už nutapytą nelaimes atnešusį paveikslą ir nebevaldydamas savęs, jis čiupo peilį. „Smogė peliu į kraujagyslę už ausies, <…> ėmė badyti.” Po egzekucijos, Dorianas ramiai, pasuko durų raktą, į nužudytąjį net nežvilgtelėjo. „Jis jautė, kad svarbiausia nesigilinti į tai, kas įvyko.” Tą naktį jis nieko nesapnavo. Jo netrikdė nei džiaugsmo, nei kančių vaizdai miego metu. Bet įdienojus, jo sąmonėje kažkas įvyko, kad pradėjo suvokti apie tai ką jis padarė ir kad reikia kažkaip atsikratyti lavono niekam nesužinojus. Dėl visuomenės aplinkybės labai palankios – Bezilis išvyko į Prancūziją… Taigi, kūno sunaikinimui Dorianas pasikvietė kadaise buvusį savo labai gerą draugą chemiką ir jo pareikalavo cheminiu būdu sunaikinti nužudytojo kūną. Nors ir kaip nenorėjo to darbo padaryti, bet sutiko… ( prieš atvykstant chemikui draugui Dorianas parašė laišką, apie kurio turinį nenorėjo chemikas, kad kažkas dar sužinotų). Ir per vakarą tamsiajame kambaryje nebeliko jokių žmogžudystės įkalčių…
Sunaikinus nužudyto dailininko kūną, dingo ir paslaptis… Grėjaus sąžinė vėl „švari”…
Gyvenimas tekėjo toliau įprasta vaga. Tik ją vis drumstė dėl Doriano nusižudžiusios mergaitės brolis, kuris buvo prisiekęs susidoroti su jos žudiku. Tad nežinia dėl ko Grėjui slankiojant baisiame nešvariame kvartale, kur oras buvo persisunkęs narkotikų dūmais, jį užpuolė būtent šis vaikinas. Bet Dorianui pavyko iš jo rankų pasprukti, dėl su amžiumi atsiradusių raukšlių veide bei paties to vaikino negebėjimo atpažinti sesers žudiko. Tad šį kartą Dorianui pavyko pasprukti iš mirties nasrų. Nuo to karto Grėjus jautėsi labai nesaugiai ir vis vaidenosi, kad jį kas seka. Su laiku jis ėmė bijoti bet kokio lapų šlamesio…
Vieną įprastą dieną, kuomet Grėjus svečiavosi pas draugus, medžioklės pabaigoje pro jį prabėgo kiškis. Šalia buvęs medžiotojas į jį staiga šovė. Tolumoje pasigirdo dvejopi balsai – kiškio, kritusio nuo kulkos ir vyriškio. Kaip buvo išsiaiškinta, kad tai buvo žuvusiosios merginos brolis jūreivis, kuris vis persekiojo Dorianą ir norėjo jam atkeršyti už seserį. Kai pats Dorianas įsitikino savo akimis, kad tas nežinomas vyriškis buvo būtent jo persekiotojas, jis atsipūtė ir atrodo gyvenimas galėjo toliau tekėti ramiai.
Deja..Besislapstydamas mažesniuose kaimuose, Dorianas susipažino ir pamilo jauną nekaltą mergaitę. Kadangi jis pasijuto, kad jo siela pasveiko nuo visų netekčių bei mirčių, o širdis vėl įsimylėjo, nusprendė vėl pažvelgti į savo portretą. Jis dabar tikėjosi, kad jo paveikslas vėl bus šviesus ir toks pat koks buvo pačioje nutapymo pradžioje, kuomet veidą puošė šypsena. Dorianas Hariui sakė:”Siela – tai baisi realybė. Ją galima ir pirkti, ir parduoti, ir išmainyti. Kiekvienas mūsų turi sielą.” Grėjų paveikė draugo žodžiai, kad žmogus negali pasikeisti. „Juk grožis jį pražudė, grožis ir jaunystė, kurių jis meldė. Jei ne jie, jo gyvenimas būtų galėjęs likti be dėmės. ” Nors dėl Grėjaus kaltės mirė net 4 žmonės: Sibilė Vein, jos brolis, dailininkas Bezilis ir draugas chemikas Alenas Kempbelas, bet jis troško naujo gyvenimo! Anot jo, jis pamilo nekaltą būtybę ir jos pasigailėjo, daugiau nebegundys, bus geras. Ir tai anot jo, jam suteikia pasikeitimo pojūtį. „Jei jo gyvenimas bus tyras, gal jis galės iš šito veido ( paveikslo) pašalinti visus piktos aistros pėdsakus.” Ir jis nusprendė nueiti ir pažiūrėti į savo slepiamą paveikslą. „Skausmo ir pasipiktinimo šūksnis išsiveržė jam iš lūpų. Niekas nebuvo pakitę, tik akyse atsirado klastingas žvilgnis, o prie lūpų-kreiva veidmainystės raukšlė. <..> raudona rasa ant rankos blizgėjo skaisčiau ir dar atrodė panašesnė į šviežiai pralietą kraują. <..> Kodėl raudonoji dėmė didesnė kaip anksčiau? Kraujo buvo ir ant kojų…”
Dorianas čiupo peilį ir smeigė į paveikslą. Pasigirdo agoniškas riksmas. Paveikslo „portrete Dorianas buvo toks, kokį jie vsisą laiką matydavo, kupinas nuostabios jaunystės ir grožio. Ant grindų gulėjo negyvas žmogus <…> su peiliu širdyje.”