Tai graži meilės istorija… Klasika… Graudus pasakojimas apie meilę…
Anksti likęs našlaičiu. Užaugino močiutė. Būdamas 7-8 metukų, nukrito nuo aukšto rugių prėsmo klojime. Labai susitrenkė… „gal nuo to ir nuo kito ir išaugo man po truputį šios dvi kupros”. Nuo 12 metų išleido jį tarnauti pas vieną vokietį į malūną. Šis labai pamilo ir mylėjo Kuprelį kaip savo vaiką ( „gal kad savų vaikų neturėjo”). Bet atsivedus į namus ūkininkui pačią, toji nelabai mėgo berniuko, tad jis nusprendė išeiti, kad daugiau nebekiršintų šeimos. Išmoko vargonauti ir susirado darbą pas vieną bažnyčios kleboną. Šis jį labai išnaudojo – liepė dirbti įvairius ir pačius sunkiausius ūkio darbus. Muzikavimui nei laiko, nei jėgų nebelikdavo. Po kurio laiko neapsikentęs paliko šį kunigą ir nukeliavo į kitą parapiją. Ten jis sutiko ir pažino Gundę – Kunigundą Gervydžiukę. Ji buvo įstabaus grožio mergina, kurią Kuprelis pirmą kartą pamatė bažnyčioje. Ir nuo tos akimirkos laukdavo sekmadienio mišių, kuomet jis vėl ją pamatys. Šioji taip pat pastebėjo jauną vargoninką ir vis per mišias atsisukdavo varginų link. Galiausiai, Kuprelis sumąstė ir su klebonu pasidalino, kad reiktų į bažnyčios chorą pakviesti daugiau moteriškių. Kunigui po mišių paskelbus šią žinią, jaunasis vargoninkas akių nenuleido nuo durų. Atėjo… porą merginų, bet ne tos… Jam ir ūpas nukrito jas mokyti, kol galiausiai plačiai šypsodamasi atbėgo pati Gundė. Ir nuo tada nušvito Kuprelio gyvenimas. Pradžioje labai nedrąsiai „mergino” jis Gundę. Šioji buvo drąsesnė ir vis ieškodavo priežasties pabūti jiems dviems- tai ilgiau padainuoti, tai ją palydėti iki namų… Kol galiausiai jie taip stipriai susidraugavo, kad šioji pakvietė į savo namus, su jos tėveliais susipažinti. Tėvai buvo labai malonūs, draugiški, pamaitino. Bet pradėjo kalbėti žmonės… Ir visi jie mąstė, kad Kuprelis per prastas tokiai gražiai merginai. Pradėjo pykti ir josios tėvai, atšalo santykiai – atvykus Kupreliui pasisvečiuoti, tėvai išeidavo iš kambario ( norsi ir taip stengėsi jaunasis vargonininkas kuo rečiau lankytis, kad neįkyrėti). Per slaptus pokalbius mėnesienoje Gundė buvo pasipasakojusi, kad turėjo pirmąją meilę lenką, bet šis jai nepatikęs dėl jo nenoro būti lietuviu ir kad jų santykiai nutrūkę. Nepaisant Gundės tėvų nepritarimo judviejų draugystei, jauni žmonės ir toliau slapta draugavo, susitikinėjo, tai prie ežero mėnesienoje, tai pas Kuprelį butelyje. Kai slapta nugirdo jų pokalbį jaunojo vargonininko tarnaitė. Nors ir prašė jos neišduoti, kad Gundė lankosi pas jį, tačiau šioji po keletos mėnesių prasitarė savo draugei Rožei, o iš šios lūpų žinia plačiai pasklido kaimuke. Supyko ir Gundės tėvai, ir klebonas. Tačiau klebonui paaiškinęs ir viską papasakojęs Kuprelis, greitai atgavo savo pasitikėjimą ir net gavo kunigo palaikymą ( šis sutiko slapta juos sutuokti). Taigi, būsimi jaunieji pradėjo organizuoti savo pabėgimą nuo šeimos, slapta susituokti ir po keletos savaičių grįžti į kaimuką pranešant žinią Gundės tėvams. Jų manymu, tuomet jos tėvai jau tikrai nebegalėtų pykti ir prieštarauti. Kaip tarė, taip ir sutarė, kad vieną naktį pasiims abu po nedaug daiktų ir kad susitiks sutemus sutartoje vietoje. Deja… laukė iki ryto Kuprelis savo nuotakos, kuri ir taip nepasirodė.
Beje, besirutuliojant įvykiams, dar užmiršau paminėti, kad vieną dieną kaimo centre. Kuprelis pastebėjo sujudimą. Šurmulio centre pamatė savo Gundę besišnekučiuojančią su gražiu jaunikaičiu. Ir ji buvo tokia linksma. Tuoj sukilo pavydas Kupreliui. Vėliau susitikus Gundė jam paaiškino, kad atvyko būtent jo buvusi pirmoji meilė iš Lenkijos, bet tuo pačiu ji patikino, kad jo nebemyli, kad myli vien tik Kuprelį. Gal…
Bet po šio susitikimo, Gundės jausmai tarsi pradėjo gesti Kupreliui, tarsi ji pradėjo tolti. Tuomet jie ir sugalvojo pabėgimo planą tuoktuvėms. Gundės tėvai labai norėjo, kad ji susituoktų su lenkaičiu, kuris buvo jaunas ir labai simpatiškas. O vat net pati Gundė pradėjo garsiai samprotauti prie paties Olesio ( tikrasis Kuprelio vardas ir jį taip vadino Gundė) – „jei tu būtum be tų kuprų, tai ir mano tėveliai neprieštarautų”. Akivaizdu, kad ir ją pačią pradėjo bauginti jaunojo vargonininko išvaizda, kad jai dingo „rožiniai akiniai”. Pradėjo vertinti nebe vidinį grožį, o išorę. Pats Kuprelis užtiko vieną vakarą kaip Gundė sėdėjo savo kambaryje jaunajam lenkaičiui ant kelių ir linksmai kalbėjosi. Kaip jis jai čiupinėjo krūtinę. Jam ją nunešus į jos lovą, toji pašoko ir nesileido bučiuojama. Ši akimirka tarsi Kupreliui paglostė širdį. Bet vis tiek jis buvo labai piktas. Todėl kai Gundė išvarė jaunuolį, Kuprelis jo tykojo krūmuose. Ir priartėjus lenkaičiui, šis metė akmenį. Pataikė tiesiai į krūtinę, kad net lenkas suklupo, bet atsistojo ir susiėmęs už krūtinės nuėjo namo. Kitą dieną jaunasis vargonininkas sužinojo, kad lenkas skubiai išvyko, kad jis rimtai traumuotas.
Taigi, sutartą naktį sutartoje vietoje nesulaukęs Kuprelis savo išrinktosios, mėgino ieškoti, dar laukė ir vis tebelaukia… Buvo pabėgęs į mišką ir visą vasarą gyveno atsiskyręs nuo žmonių. Kol galiausiai dėl atėjusio šalčio jam pasidarė per šalta gyventi tarp lapų medžio drevėje. Grįžo į kaimą, bet jame gyventi nebegalėjo, nes viskas jam priminė Gundę. Išėjo į kitą kaimą, kuriame iki šiol dirba Sargautų malūnininku.
Visa knyga susideda iš vienos dienos pasakojimo apie Kuprelio gyvenimą. Retkarčiais pasakojimas nutrūksta, kuomet Ignius su pačiu Kupreliu nubėga pakeisti miltų pripildytų maišų. Diena baigiasi, kuomet ateina vakaras, Igno atvyksta pasiimti tėvas ( kuris buvo išvykęs į turgų parduoti savo senojo širmio). Pastarasis dar norėjo pakalbėti su Kupreliu, bet Ignas neleidžia, nes Kuprelį jis paliko labai liūdną, ašarojantį… Gundės veidas tarsi per tiek metų išblanko, liko tik jos siluetas Kuprelio mintyje, vaizduotėje… Tačiau prieš 3 metus susapnuotas sapnas – kaip jis su Gunde po jų planuotų vedybų metus gyveno Prūsijoje. Iš ten grįžta Skardžiuosna, susitaiko su tėvais. Augina ir švenčia Olesėlio 7m gimtadienį – geltonplaukis, panašus į mamą, labiau mėgsta Kuprelį… Malūnas suka sparnus… Sapnas nutrūksta… Tačiau širdies žaizda atsinaujina, skausmas vėl veria kūną… Visur vėl Kuprelis mato Gundę, jos siluetą, jaučia kūno kvapą…