Šią knygą perskaičiau paskatinta savo vaiko.
Kokia mano nuomonė? Emocijos? Keista….
Viršelis labai žaismingas, spalvingas. Paėmusi į rankas knygą, tikėjausi lengvo ir smagaus skaitymo. Deja… Tik pradėjusi skaityti knygą, susidūriau su sudėtingu autoriaus minčių dėstymu. Knygą rašė penkiolikmetis berniukas. Veiksmas prasidėjo apie jo pamatytą nužudytą didžiulį kaimynų šunį, kuris buvo nubestas šakėmis ( tvarto, o ne valgymui skirtomis – taip pats knygos autorius patikslina informaciją). Ir nuo šio siužeto „užsisuka” knygos pasakojimas. Kuo tolyn skaičiau, tuo man pasakotojo emocinė būsena kėlė nerimą. Kadangi pati esu medikė ( vaikų gydytoja), pradėjau analizuoti pagrindinį knygos veikėją ir jame pamačiau kasdienei akiai neįprastų vaiko elgesio bei emocijų požymių. Mano smegenys pradėjo man „rėkti”, kad šiam berniukui galėtų būti Aspergerio sindromas… Pati savimi pasibaisėjau, kad skaitau knygą, skirtą jaunimui, o vietoj mėgavimosi turiniu, randu simptomus ir diagnozuoju ligas. Perskaičius trečdalį knygos ir ilsindama akis, atsiverčiau knygos paskutinįjį lapą, kuriame trumpai aprašomas knygos tema bei turinys. Ir…. ten randu informaciją, kad knygą parašė penkiolikametis berniukas, sergantis Aspergerio sindromu. 🙂 Kažkaip palengvėjo širdyje, o ir tuo pačiu nusišypsojau, kad gydytoju dirbu net ir poilsiaudama, kad jau reikia tikro poilsio. 😀
Kuomet išsiaiškinau daugiau detalių apie knygos autorių ir suvokiau ko galiu tikėtis, skaitymas palengvėjo. Taip, daug sunkios „informacijos”, kuomet rašomi matematiniai uždaviniai ir jų sprendimo būdai. Labai sunku psichologiškai buvo skaityti, kuomet vaikas netoleravo prisilietimų, o jį norėjo apkabinti tėvas, siekdamas atsiprašyti už tai, kad sudavė ( pamačius, kad savo rašomoje knygoje paminėjo savo mamą, kuri galimai nemirė. Berniukui buvo pasakyta, kad jo mama mirė dėl širdies infarkto, nors vaikas išmastė, kad jauni – 38 m amžiaus žmonės retai kada miršta nuo šios ligos. Kaip vaikščiodamas per kaimynus ir klausinėdamas, gal kuris iš jų matė, kas galėjo nužudyti kaimynės šunį, po pokalbio su kaimyne-močiute išgirdo, kad jo mama susidraugavo su vienu iš kaimynu ( beje, tos kaimynės, kurios šuo buvo nužudytas ir jis vykdė kriminalinį tyrimą, vyru) ir pabėgo, o ne mirė. Tai jis parašė savo knygoje, kurią grįžęs iš darbo tėvas pamatė ir perskaitė. Tada ją išmetė ( bent jau berniukas taip galvojo. O iš tiesų, tėvas ją pasidėjo savo kambaryje, vienoje iš daiktadėžių. Beieškodamas berniukas savo „išmestos”knygos ir neradęs jos šiukšliadėžėje, pradėjo knisti namus ( virtuvės stalčiuje nerado, sandėliuke nerado ir .t.t, kol galiausiai, atėjo eilė ir liko vienintelis kambarys – tėčio. Nors jam tėvas ir neleisdavo knistis, bet šį kartą vaikas išdrįso. Ir rado…ne tik knygą, bet mamos rašytus laiškus…jam ir dar tuo laiku, kai ji jau turėjo būti mirusi. Kaip tą akimirką grįžo tėvas iš darbo. Berniukas knygą ir laiškus paslėpė pas save kambaryje po lovos čiužiniu. Kitą dieną skaitė juos ir sužinojo, kad jo mama gyva ir gyvena Londone su kaimynės vyru. Sužinojęs tėvas, kad berniukas skaitė laiškus, pasiuto ir čiupo už rankos. O kadangi Aspergerio sindromu sergantys asmenys nemėgsta prisilietimų – vaikas pasipriešino, tėvas jį stipriau stumtelėjo ir jis krito be sąmonės. Atsigavęs, labai išsigando ir nusprendė bėgti pas mamą. Knygoje daug rašoma kaip jis keliavo iki geležinkelio stoties, po to traukiniu ( aspergeriu sergantys asmenys nemėgsta triukšmo, besikeičiančių vietų), rašo kaip slėpėsi nuo policininko, kuris norėjo jį atiduoti tėvui, kaip išlipęs Londone bijojo tramvajaus tunelio, po to važiuoti su tramvajumi, kaip jis praleido net keletą tramvajų, kol išdrįso įlipti, kaip jis pats išanalizavo Londono žemėlapį ir galiausiai, pasiekė mamos nuomojamą butą. Sunku buvo skaityti, kaip jis neprisileido apkabinamas mamos, kuri jo buvo labai pasiilgusi. Vietoj apsikabinimų berniukas ištiesdavo plaštaką su išskleistais pirštais kaip vėduoklė ir taip sujungdavo pirštus su mamos ar tėčio. Sunku buvo skaityti kaip jis bijojo ir niekino savo tėvą už tai, kad šis jį pastūmė ir kad nužudė kaimynės šunį ( jis mąstė, kad jei jau šunį nužudė, tai ir jį galėjo lengvai taip pat nužudyti). Mane kaip mamą, slėgė skaitant tas scenas, kuomet kad ir kaip stipriai mama mylėjo savo vaiką, bet jai buvo labai sunku priimti ir suprasti jį tokį… kitokį nei įprasti vaikai- jo valgymą tik geltonos ir rudos spalvos. Valgė tik tam tikrus patiekalus, o jei nebuvo tinkamos spalvos maisto, tai išvis nevalgė. Kaip berniuko nenorėjo ir nemėgo mamos sugyventinis. Kaip jie abu su mama pabėgo nuo jo ir grįžo į tėvo miestą. Bet mamos nepriimė į namus pats tėvas, o berniukas pats bijojo gyventi su savu tėvu, dėl galimo jo nužudymo. Todėl abu su mama išsinuomavo vargingą bendrabučio kambarėlį, kuris buvo su bendra virtuve ir tualetu. Į tualetą vaikas eidavo tik kai mama jį išplaudavo, todėl dažnai būdavo, kad vaikas pasišlapindavo į kelnes. Paskui tėvas, norėdamas prisiartinti sūnų, nupirko šuniuką. Tačiau bendrabučio kambaryje jo laikyti buvo negalima. Beje, iki apsigyvenimo Londone, berniukas augino ir su savimi kelionėje – palto kišenėje nešėsi žiurkėną, kuris Londone nugaišo. Vaikas labai norėjo auginti šuniuką, tad priimė tokį sprendimą, kad po mokyklos jis ateis į tęvo namus – pavedžioti ir pažaisti su šuniuku. Kad tėvas jo nepasiektų, būdamas savo kambaryje, užstumdavo lovą prie durų, kad tėvas jų neatidarytų.
Bet knygos pabaigoje – berniukas džiaugėsi, kad jam pavyko išlaikyti labai sunkų matematikos egzaminą, kuriuo jis galės kitąmet lankyti aukštesnį lygį. Tada jo svajonė, kitąmet išlaikyti fizikos egzaminą. O pabaigus mokyklą stoti į universitetą, kuriame galėtų studijuoti matematiką ir fiziką ( 2 jo labiausiai mėgstami mokykliniai dalykai).
Psichologiškai sunki knyga. Smalsu, ką išgyvena jaunuoliai skaitydami šį pasakojimą ir kiek jie suvokia ar supranta realiai tokio vaiko būsenos….