Šią knygą perskaičiau paprašyta savo sūnaus. Jam lietuvių kalbos mokytoja uždavė perskaityti ir pasiruošti rašinėliui. Kadangi, kaip minėjau anksčiau, pastaruoju metu labai patinka skaityti knygas jaunimui, tai su entuziazmu ją paimiau ir rankas. Ir… likau sužavėta! Pirmoje knygos dalyje autorė dienoraščio tipo rašymo stiliumi pasakoja apie benamius vaikus, jų gyvenimo būdą bei jos pačios asmeninę patirtį siekiant jiems padėti. Psichologiškai buvo sunku skaityti, nes tai ir vėl ta nemylimų vaikų tema. Iš vienos pusės buvo labai smalsu skaityti, nes tarsi savotiškai artima. Ji pasakoja apie Vilniaus stoties rajoną apie 199-1998m. Jame juk užaugo mano vyras ir jo pasakojimuose apie vaikystę buvo galybę mane stebinusių įvykių. Nors jo tėvai gyveno nepasiturinčiai, bet šeima darni. Tėvas labai daug dirbo, o mama nuo 1980 metų tapo neįgali dėl galvos auglio. Ji dažnai buvo gydomi ligoninėse ir mano vyrą dar mažiuką didžiąją laiko dalį prižiūrėjo močiutė. Vaikui buvo laisvė. Jis( vyras) pasakoja, kaip laiką leisdavo Gedimino prospekte prašinėdamas kapeikų, norint nusipirkti ledų. Po to kaip pardavinėjo laikraščius. Kaip su vyresniokais sėdėdavo ant seno daugiabučio stogo, kaip lįsdavo į tuometinės grąžtų gamyklos kiemą ir kaip juos vydavo sargas. Kaip išmušė lenkų mokyklos stiklą ir t.t. Tai čia šitoje knygoje autorė pasakoja savo patirtį su socialiai pažeistais vaikais.
Ji pati ( teta Vanda) buvo žurnalistė, ilgą laiką dirbusi dienraštyje „Lietuvos rytas” ir iš kurio buvo atleista dėl nežinomų priežasčių. Tuo pačiu dėstytojavo studentams. Buvo dėstytoja. Dirbant dienraštyje jai buvo duotas pavedimas nuvykti ir apklausti 3 žmogžudžius, nuteistus mirties bausmei. Pirmasis Vladimiras Iljičius iš Klaipėdos miesto, nužudė sugyventinę 27 m ir jos 4 m dukrytę. Moterį nužudė 10 peilio smūgių vaiko akivaizdoje. Paskui mergytei užklijavo burnytę ir nosį pleistru, pakišo po sofa. Ten vaikas užduso. Nužudė ryte, visą dieną išbuvo tame bute ir vakare draugas išvežė į stotį. Pagavo Maskvoje.
Kitas – Valnetinas Laskys kaltinamas 4 asmenų nužudymu. Plėšė vienišus ir senus žmones. Nusižiūrėdavo sodybą, miegodavo šieno kupetose, paskui užeidavo, pagrasindavo peiliu, mušdavo ir dažniausiai aukas pasmaugdavo. Žiauriausia žmogžudystė įvykdyta Baltarusijos kaime. Naktį nužiūrėjo sodybą su dviem miegančiais senoliais. PErnakvojo jų daržinėje ir ryte užėjęs prašė valgyti. Senukai pamaitino. Kai močiutė išvyko į gretimą kaimą dujų baliono, ėmė iš senuko reikalauti pinigų. Išsigandęs žmogus jų nerado. Nusikaltėlis jį smaugė, kankino, mušė, paskui pakorė laidu ant lovos galo. Šio nusikaltėlio istorija – vienerių metų leisgyvis jis buvo atimtas iš alkoholikės motinos, pirmiausia gydytas ligoninėje dėl išsekimo, o vėliau apgyvendintas vaikų namuose. Nuo 5 kl nepilnamečių įskaitoje. Vėliau spec. tipo internatinė mokykla. 21 m-pirmas nusikaltimas. Jam konstatuota afektinė psichopatija. Nužudymu metu laikinai sutrinka psichinė veikla. Pakaltinamas. Turi berniuką ir mergaitę. Pastaroji Panevėžio moterų kalėjime. Jis sakosi esąs nekaltas, nieko pats nežudęs. „Išeičiau iš kalėjimo, padaryčiau tvarką. Visu už kojų pakarčiau, ir tegu kabo, kol galą gaus.”
Trečiasis – 28 m amžiaus, Vidmantas Žibaitis. Kali dėl 3 žmonių nužudymo. Kaune baliavojo su sugėrovais. Grįžęs iš tualeto sužinojo, kad jie norėjo išprievaratauti jo sugyventinę. Jį puolė šeimininkas, jis gnėsi ir nudūrė. Augęs taip pat spec. internate. Turėjo 2 galvos traumas, gulėjo Rokiškio psichiatrnėje ligoninėje. „Jei būtų Biblija, ranką padėjęs norėčiau atsirpašyti nukentėjusiųjų artimųjų. Nenorėjau žudyti”.
Įstrigo atmintin autorės aprašytas atsiminimas apie į vaikų globos namus atvežtą berniuką, kurė motina beveik 4 m. augino pririštą prie ožio malkoms pjauti. Vaikas vaikščiojo tik keturpėsčias ir lakė iš dubenėlio kaip šuo. Dvi auklės paėmusios už pažastų mokė jį vaikščioti, o šis sukniubo jų rankose ir gulėsi ant žemės su nukankinto gyvūnėlio išraiška veide. Vaikščioti jis nebeišmoko. Pavėluota. Tai man tuo pačiu priminė savo pačios darbinę patirtį, kai dirbant poliklinikoje pamačiau vienerių metukų vaiką iš socialinės rizikos šeimos, kurį tėvai augino numetę vaikštynėje. Jis visą dieną praleisdavo toje vaikštynėje. Jam buvo padedama nevirinto ožkos pieno buteliuke ir vaikas pats turėjo mokėti jį išgerti. Kol pilna buteliukas būdavo, berniukas kiek atsigerdavo. Jis nesuprato, kad reikia buteliuką paimti į rankytes ir pakėlus jį užsiversti. Tai vaikas jį mėgino gerti padėjęs galvytę ant vaikštynės staliuko ir taip gerti iš horizontaliai gulinčio buteliuko. Vaizdas paties vaiko buvo baisus. Nebekalbant apie vaiko psichomotorinės raidos atsilikimą. Kai iniciavau vaiko paėmimą, jo rūpestis bei globa vaikų namuose buvo aukščiausio lygio. Ir pats berniukas emociškai pasikeitė. Ir kažkiek vaikščioti pradėjo. Kaip jis mylėjo namų globos slaugytoją! Rašau būtuoju laiku, nes prieš porą metų berniuko paliko mūsų pasaulį. Jam buvo nustatytas retas genetinis sindromas, dėl kurio jis turėjo įvairiausių kraujo problemė, dėl ko labai dažnai gulėjo reanimacijos skyriuose. Buvo gydomas Vilniaus Santarų klinikų onkohematologiniame skyriuje. Ji globojo „Mamų unija”. Berniukas buvo laimingas…
„Socialinių žaizdų niekas negydo. Tik žmogaus ryšys su žmogumi.”
Autorė vienoje knygos skiltyje aprašo kaip jos sūnus buvo gydomas Vokietijos Kelno universiteto hematologijos ir onkologijos klinikoje. Tuo metu ji prisiglaudė pas vieną pasiturinčiai gyvenančią vokiečių šeimą. Kaip jie stebėjosi, kad ji sus sūnumi gali miegoti vienoje lovoje ( nes kitos nebuvo), kaip ji vaikščiojo su tuo pačiu megztiniu kasdien, o sūnus su tomis pačiomis kelnėmis ( nors patys vokiečiai rūbus keitė kasdien). Šeima juos priimė gražiai, net vedėsi kartu pas savo draugus į graikų restoraną. Tik kažkodėl jų dukros buvo nusiteikę priešiškai lietuviams.
Užsiminė rašydama kaip jos sūnus būdavo kartu su ja stovyklose ir kaip jis jautriai sureagavo į kažkokią jos pasakytą sakinį. Mat tuo metu pas juos į svečius buvo užsukę 3 sūnaus klasiokės, kurios viso buvo nuostabaus grožio, ir kaip spėjo pati autorė visos buvo įsižiūrėję į jos sūnų.
Kalbėdama apie vaikus, gimusius iš mėgintuvėlių, gina teisina vyrus. Anot jos, moteris pasisavina vaikus, jais manipuliuoja. Moteris tikrai žino kieno vaikas ir kad vaikas tikrai jos, nes ji jį išnešiojo. O vyras privalo tiesiog ja pasitikėti, kad tai ir jo vaikas. „Vyras niekada gyvenime nepatiria to, ką išgyvena moteris, aiškios egzistencijos jausmo. Aiškios egzistencijos jausmą žemiškas vyras, ko gero, gali patirti dviem atvejais: sueities metu arba provokuodamas mirtį.”
Na ir grįžkime prie knygos pradžios, kur autorė pasakoja kaip jos inciatyva buvo pradėtos organizuoti stovyklos vaikams iš socialinės rizikos šeimų. Pradžia paminėta 1993 m. Ji vaikščiodavo po Vilniaus stoties rajoną ir stebėdavo valkataujančius vaikus. Pirmiausia stebėdavo, tada sukurdavo akių žvilgsnio kontaktą, kol galiausiais mėgindavo prieiti prie jo. Visi vaikai išsigąsdavo, tik vienas Vasia, pats priėjo ir drąsia su jau kalbėjo. Kai sumąstė šiuos valkataujančius vaikus nusivežti į stovyklą, pirmiausia turėjo atsiklausti jų tėvų ir gauti žodinį leidimą. Visų vaikų tėvai alkoholikai. Buvo prašyta, kad atsivestų tėvą ar mamą, tačiau tik keletas jų tai padarė. Su vieno vaiko mama teta Vanda ėjo susitikti į jų butą, kur rado girtą motiną. Kito vaiko tėvas paprašė už jo leidimą duoti du butelius degtinės. Kitų vaikų leidimus davė kaimynės, prižiūrinčios juos. Dar vieną mergytę atvedė moteriškė iš sąvartyno, kur leidžia laiką ir gyvena kartu su juo mama. Iš sutartų 3 vaikų numatytą dieną atvyko 26. Su jais buvo sutarta atvykti į šią vietą RYTOJ kai abi laikrodžio rodyklės bus aukščiausiai, ties 12 val. Tokie vaikai ne tik skaityti nemoka, skaičių nepažįsta, jie net dienose nesiorientuoja. Visi vaikai iš sudėtingų šeimų, visų jų tėvai alkoholikai. Vienas berniukas augo su abiem tėvais, bet mirus mamai tėvas per metus laiko prasigėrė ir 5 vaikai liko augti patys vieni. Tad jis būdamas vyriausias rūpindavosi jais, kad turėtų ką pavalgyti. Kai vėliau autorė įkūrė pirmus vaikų globos namus, šis berniukas pats atėjo pas ją ir dar vėliau atsiveda visus brolius bei seseris. Visi vaikai šlaistėsi gatvėmis prašydami išmaldos, ieškodami ką pavalgyti ir vagiliaudami. Vieni berniukai namo parnešdavo duonos pijokaujantiems tėvams, o iš uždirbtų pinigėlių patys sau pirkdavo maisto. Nes vaikai jau suprato, kad tėvams negali atiduoti pinigų, nes jie juos pragers.
Pirmoji kelionė į stovyklą buvo tyli. Visi vaikai autobuse sėdėjo ir tylėjo, buvo spengianti tyli. Tik vėliau teta Vanda iš jų sužinojo, kad jie labai bijojo, nes nežinojo kur juos veža, gal policijai priduoti. Atvykus į pirmąją stovyklą pirmiausia visi vaikai buov išmaudyti pirtyje, perrengti gerais švariais rūbeliais, o jų senieji suskretę ir sukietėję buvo sudeginti lauže. Sėdus valgyti prasidėjo keisti „smagumai”. Vaikai buvo tiek išbadėję, kad dar pusryčiaudami klausė kada bus pietūs, o pietaudami, kada bus vakarienė. Pradžioje jų maisto porcijos buvo kiek mažesnės, nes organizatoriai bijojo, kad gali susirgti jų pilvukai gavę tiek maisto Bet paskui surizikavo ir pradėjo vaikas duoti maisto tiek kiek jie nori, kad jie suprastų, kad maisto yra užtektinai, kad nereikia baimintis dėl jo. Ir kokį keistą paradoksą autorė pastebėjo. Vaikai valgė daug ir beveik ištįsai. Mastas buvo tikrai kokybiškas, bet… vaikai pradėjo lieknėti, kūdėti. Kodėl? Tik paskuis suvokė, kad vaikai buvo ištinę dėl bado. O jų organizmas gavęs užtektinai ir reguliariai maisto, pradėjo atslūgti. Kaip ir buvo tikėtasi, teko gydyti įvairiausius pūlinius ir odos infekcijas. Bet utėlių gydymui skirti buteliukai liko nepaliesti. Deja, ne ilgam. Neišdrįsę tik atvykus vaikams valyti galveles nuo utėlių ( nežinojo kaip tai pasakyti jų neįžeidžiant!), po kurio laiko šie gyviai apsigyveno ir pas stovyklos auklėtojus, nes vaikai prisijaukinę vadovus, pradėjo glaustytis ieškodami jausminės šilumos. Ir kuomet suaugusiųjų galvose pradėjo knibždėti utėlės, teta Vanda išdrįso į vaikus kreiptis, kad pas ją atsirado gyvių ir kad nenori jų apkrėsti (!), reikia visiems galvytes išsitepti, o berniukams apsikirpti. Ir kaip tai pavyko! Po to vaikai pajutę tą galvyčių glostymo malonumą vis prieidavo ir prieidavo glaustydamiesi ir kišdami savo besibadančią galvytę nuo trumpai kirptų plaukučių prašydami dar kartą paglostyti.
Dar ką autorė pastebėjo, kad tai vaikai,kurie perpildyti energijos. Tik atvykę ir pavalgę į stovyklą, jie pradėjo dūkti, eiti galvomis, lipti tvoromis, medžiais tiesiogine žodžio prasme. Jie savęs visiškai nesaugojo, o gal ir nemokėjo. Auklėtojai užsiėmėm už galvų, bijodami kad kažkuris nesusitraumuotų ar net neužsimuštų. Tad per naktį stovyklos vadovams teko pakeisti ugdymo planą – pridėjo galybę estafečių, užduočių, kur reikėjo bėgti, šliaužti, plaukti upe ir pan. Ir po tokių dienos užimtumų vadovai vos kojas vilkdavo, o vaikai pavalgę vėl būdavo pilni energijos.
Buvo toks berniukas Mindaugas, kurio tėvai alkoholikai, o močiutė gyveno Biržuose. Mėgino jis pas ją gyventi, tačiau grįžo į Vilnių ir tęsė savo valkatavimą.
Autorė pasakoja kaip vaikai pavogė senolių piniginę prie ežero. Joje jie rado 100 litų, nors tie senoliai aiškino, kad buvo 300 lt. Teta Vanda ėjo su vaikais ieškoti tos piniginės, rado… ir jos kitoje kišenėje rado likusius 200 lt. Viskč grąžino nukentėjusiesiems. Panašu, kad vaikai vogdavo vien iš savo įpročio.
Dar smulkiai aprašomas įvykis kai į stovyklą atvyko piktų tikrintojų komisija. Kaip vaikai jų automobilio galinėms padangoms išleido orą. Kaip teta Vanda ėjo aiškintis ar vaikai išleido orą, ar pradūrė padangas. Tai akivaizdžiai parodo vaikų pasitikėjimą autore.
Smulkiai aprašomas vaikų grįžimas autobusu iš stovyklos į Vilnių. Jiems visiems kaip dovanėlė buvo įteikta po sausainių ir saldainių pakelį, bet jie taip ir liko neparagauti. Kaip pusiaukelėje pradėjo verkti vienas, o paskui ir kiti vaikai, kad nenori grįžti į savo realybę kur jų tėvai nelaukia, kur vėl bus valkatavimas.
Autorė rašo, kad tokia stovykla buvo organizuojama Anykščių rajone keletą vasarų iš eilės. Bet paskui pašlijus jos sveikatai po vieno piršto įsidūrimo ( supūliavo ir po to infekcija išplito. Aš kaip medikas galiu suprasti, kad matomai pasidarė sepsis), teko gerą pusmetį gydytis ligoninėje ir labai sunkiai sveiko. Kad po to sirgimo jau nė vienas gydytojas jai nebūtų išdavęs leidimo dirbti stovykloje. Kaip supratau , vėliau ji iniciavo vaikų globos namų steigimą, į kuriuos vis atvykdavo jos globojami vaikai.
Deja, tų vaikų ateitys nėra su nušvitimu. Didžioji dalis laiką leido kalėjimuose, kiti dingo be žinios, kas žuvo. Buvo toks Kostia su broliuku, kurie visada buvo kartu ir vienas kito nepaleido iš rankyčių, globojo bei saugojo. Bet vienais metais jų ryšys kažkodėl nutrūko. Kostia patyrė seksualinę prievartą ir nebeatlaikęs tokios psichologinės įtampos nusižudė.
Jei dar trumpai apie autorę iš jos duotų interviu: rašo tušinuku arba kas papuola po ranka. Gulėdama ant nugaros be pagalvės. Rašo ryte, per pietus ir vakare, rudenį, žiemą ir pavasarį. Tik vasarą leidžia sau nerašyti. Mėgsta skaityti balsu, nes tada „tekstas tampa viešas ir svetimas. Tada pamatau, kas ne taip.”