Tai dar viena knyga skirta jaunimui. Kodėl ji mano akį patraukė? Jau keletą metų svajoju apie knygos rašymą. Turiu idėjų net keletui knygelių tik vis niekaip neišdrįstu sėsti ir rašyti. Be to prieš tai buvę porą metų buvo labai sunkūs darbe, kuomet dirbau po 12 valandų kasdien, tai laiko savu ir savo mintims likdavo labai nedaug, nebent prisėdus su mezginiu rankose. Tai mano dar viena aistra, apie kurią kada nors kitą kartą papasakosiu.
Knygos pagrindinė herojė Katinka – trylikametė mergaitė, svajojanti parašyti savo knygą. Ji gyvena tik su tėčiu, nes kai jai buvo treji metukai – mirė jos mama. Ir tik knygos pabaigoje, autorė atveria paauglės viduje išgyvenamas emocijas apie mirusią mamą, prisiminimus apie ją. Sunku buvo skaityti vaiko išgyvenimus jai laukiant atkuriamo video, kuriam nufilmuota mama, to filmo metu juntamos emocijos. Net ašarą nubraukiau. Visuomet labai jautriai reaguoju į vaikų ir tėvų santykius, gal dėl to, kad mano vaikystės metu nebuvo tėviškų šiltų apsikabinimų, bendro laisvalaikio ir pan.
Tik įsibėgėjus knygai pradedi suvokti kaimynės Lidvinės rolę Katinkos gyvenime. Tą draugystę ir prisirišimą ne tik kaip prie kaimynės ar dėl knygos rašymo.
Su dideliu nekantrumu sekiau kiekvieną raidę kai buvo rašomi epizodai su į jų šeimą mėginančią integruotis nauja moterimi vardu Dirkjė. Sunku buvo sekti įvykius, kai mergaitė išsigando ir atstūmė šią moterį. Ir labai palengvėjo, kai suprato, kokia ji yra svarbi ir reikalinga jai…
Labai lengvai skaitosi, bet tuo pačiu ir psichologiškai sunkoka knyga, nes kalbama apie trūkstamos mamos meilę… Bet tuo pačiu, skaitytojas gauna patarimų ir kaip rašyti knygą – kaip ją pradėti, kaip dėlioti mintis, žodžius, kad jie sudomintų skaitytoją ( vartoti kuo daugiau posakių, kaip atrodo gamta ar kaip jaučiasi žmogus, privalai aprašyti žodžiais, o ne „jis buvo susimąstęs ar smagiai nusteikęs ir pan”. Turi skaitytojui pateikti tokius žodžius, kuriuos skaitydamas pats skaitytojas nusipieš vaizdinį savo smegenyse kaip atrodo parašomas gamtos peizažas ar žmogus…
„Palik interpretaciją skaitytojui”,-nuolat kartojo Lidvinė.
Rašyk „esamuoju laiku <…> -Taip,- atsako Lidvinė. Geras pasirinkimas. Skaitytojas tarsi pats dalyvauja istorijoje. „
” Jei pats esi patyręs didelį sielvartą, gali iš patirties aprašyti ir panašius personažo išgyvenimus. Tik reikia į jį pažvelgti iš šalies.”